Hunting club/MK "GYNIA"

Titulinis

Apie medžioklę

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos

Kanutas Ruseckas. Stumbro medžioklė

Medžioklė – tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių (pvz., krokodilų) žudymas arba gaudymas. Tai gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas.

Šiais laikais daugiausia medžiojama medžiokliniais šautuvais (su optiniais taikikliais ar be jų), taip pat spąstais, tinklais, kitomis gaudyklėmis, aptvarais. Banginiai ir kai kurie kiti jūrų gyvūnai gali būti medžiojami žeberklais. Labiausiai paplitę medžioklės būdai yra šaudymas (varovams varant su medžiokliniais šunimis ar be jų, tykojant, sėlinant) ir gaudymas (spąstais, tinklais ar pasitelkiant medžioklinius šunis).

Senovėje būdavo medžiojama naudojant šaltus ginklus (ietis, akstis, lankus, arbaletus, bolas, bumerangus, svaidykles ir pan.), žeberklus, o taip pat naudojant medžioklinius šunis, medžioklinius paukščius (sakalus, vanagus, erelius ir pan.), gepardus ir pan.

Skiriama:

  • Teisėta medžioklė, kai medžiojama laikantis tam tikrų taisyklių (patvirtintų valstybės ar, senosiose kultūrose, bendruomenės papročių).
  • Brakonieriavimas, kai medžiojama nesilaikant galiojančių reglamentuojančių aktų – medžiojant draudžiamu metu, neleidžiamas medžioti rūšis, viršijant leistą sumedžioti limitą.

Medžioklės istorija

Medžioti daugelyje pasaulio vietų pradėta paleolite. Iš pradžių medžiota kolektyviai. Ilgainiui tobulėjo medžioklės priemonės: seniausios medžioklės priemonės buvo akmenys, akmens kirviai, kuokos, akstys, ietys. Mezolite buvo išrastas lankas, turėjęs didelę reikšmę medžioklės raidai. Neolite medžioti pradėta su šunimis, vėliau – su arkliais, medžiokliniais paukščiais. XII a. pasirodė šaunamieji ginklai; pamažu daugumoje šalių pradėta medžioti ir medžiokliniais šautuvais, paplito įvairūs medžioklės būdai, naudojami ir dabar.

Medžioklės reikšmė žmogaus gyvenime ilgainiui keitėsi. Pirmykštėje bendruomenėje medžioklė kurį laiką buvo žmogaus egzistencijos pagrindas, svarbiausias maisto ir aprangos šaltinis.

Neolite, mažėjant didžiųjų žvėrių ir paukščių ištekliams, ėmė mažėti ir medžioklės, kaip svarbiausio žmonių pragyvenimo šaltinio, reikšmė, ypač, kai žmonės susirado naujų maisto šaltinių. Vis dėlto Europoje iki Tacito laikų (I a.) buvo išlikę tautų, kurios gyveno vien iš medžioklės.

Nuo naujųjų laikų pradžios medžioklė vis labiau darėsi kilmingųjų gyventojų privilegija. Vėliau medžioklę ėmė varžyti privati žemės nuosavybė.

Medžioklė Lietuvoje

Lietuvoje pradėta medžioti jau mezolite. Iki žemdirbystės ir gyvulininkystės paplitimo (V-VIII a.) medžioklė buvo vienas svarbiausių pragyvenimo šaltinių. Didelę ūkinę reikšmę ji turėjo iki XIX a.

Pirmą kartą medžioklę teisiškai ėmė reguliuoti 1557 m. valakų įstatymas, vėliau – Lietuvos statutai. 1795–1914 m. galiojo Rusijos medžioklės įstatymai (išskyrus Klaipėdos kraštą: jame galiojo Vokietijos medžioklės įstatymai).

1920 m. išleistos laikinosios medžioklės taisyklės. 1922 m. valstybinius miškus pradėta medžioklei nuomoti. 1937 m. išleistos medžioklės įstatymui vykdyti taisyklės. 1946 m. išleistos sovietinės medžioklės taisyklės. 1960 m. įkurta Lietuvos medžiotojų draugija.

Nuorodos

 Šv.Hubertas-Medžiotojų diena

Šią dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė. Romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, o graikai – Artemidę.

Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju.

Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus. Jaunasis Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą.

7 metus atsiskyręs Hubertas gyveno Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro miesto.

Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę – bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami šventojo Huberto skalikais. 1738 m. buvo įsteigtas šv.Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos did. kunigaikščiui Augustui III-ajam.

 

 

 

 

 

Lietuvoje medžiojami žvėrys

Medžiojami 16 rūšių žinduoliai:

  • Briedis
  • Taurusis elnias
  • Dėmėtasis elnias
  • Danielius
  • Stirna 
  • Šernas
  • Vilkas  
  • Lapė
  • Mangutas
  • Miškinė ir akmeninė kiaunės
  • Kanadinė audinė
  • Šeškas
  • Barsukas
  • Pilkasis kiškis                                                                           
  • Bebras
  • Ondatra

Populiariausi medžiojami gyvūnai: 

BriedisStraipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos

Briedis (lot. Alces alces) - stambus elninių (Cervidae) šeimos žinduolis.

Išvaizda

 

Briedė

Nugara, šonai ir krūtinė vasarą durpių spalvos, papilvė, apatinė ir vidinė kojų dalys baltos. Žiemą kailis truputį šviesesnis, pilkšvesnis. Snukis kuprotas. Pasmakrėje kabo 20–30 cm ilgio, apaugusi ilgais plaukais odos raukšlė - "barzda", kuri briedžiui senstant mažėja.

Briedis neblogai plaukia. Patinai sveria virš 550 kg, patelės apie 400 kg. Patino kūno ilgis 210–273 cm, patelės 206–250 cm, aukštis ties gogu: patino - 160–206 cm, patelės - 159–192 cm.

Būna dviejų tipų: mentėti ir šakoti. Auga pakrypę į galvos šonus (elnių ir stirnų ragai auga statmenai kaktikauliui).

Jaunikliui patinui ketvirtą ar penktą mėnesį pradeda augti ragų kelmeliai, o pirmieji ragai- kitų metų balandžio-gegužės mėnesiais. Suaugę patinai ragus meta spalio, lapkričio ar gruodžio mėnesiais. Kitų metų ragai pradeda augti vasario-kovo pabaigoje-balandžio mėnesį, o nusitrina rugpjūčio mėnesį. Jaunesni, seni ir sergantys briedžiai ragus meta gruodžio-sausio, o kartais tik vasario mėnesį. Gražiausius, geriausiai išsivysčiusius ragus turi 8-10 metų patinai. Briedžių ragai būna mentėti, siauramenčiai ir šakoti. Jų svoris- iki 15 kg.

Biologija

Vasarą gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, žiemą dažniausiai pušynuose. Veiklus ištisus metus. Briedis remiasi dviem pirštais, antros poros pirštų atspaudus galima rasti tik sniege, purioje, klampioje durpinėje dirvoje arba briedžiams šuoliuojant. Nors briedis stambus, tačiau labai judrus žvėris ir labai pasitikintis aplinkiniais, dėl to lengvai nušaunamas, ypač dabartinių gerai ginkluotų brakonierių. Žiemą briedžiai gyvena mišriais pulkais.

Poruojasi rugpjūčio pabaigoje-spalio pradžioje. Nėštumas- 7,5-8 mėnesiai. Jauniklius(1-2, kartais 3) atsiveda gegužės-balandžio mėnesiais. Jaunikliai oranžiškai rudos spalvos, labai ilgomis kojomis, pirmomis dienomis silpnokai vaikšto. Pienu maitinami apie 3,5-4 mėnesius, žolę pradeda ėsti jau kelių dienų amžiaus.

Mityba

Minta augaliniu maistu: medžių šakomis, lapais, žieve, pumpurais bei žolėmis. Žiemą, susitelkę pušų jaunuolynuose, nukandžioja ištisus pušelių plotus. Per parą suėda iki 13 kg pašarų.

Amžius

Gyvena apie 20-25 metus.

Priešai, nykimo priežastys

Gamtoje priešų beveik neturi, tačiau labai dažnai nukenčia nuo brakonierių.

Veiklos žymės

  • Nulaužytos pušelės, nukandžiotos karklų krūmų šakos;

  • Nulaupyti uosių, ąžuolų, drebulių, guobinių, eglių, šermukšnių kamienai;

  • Ragais nutrinti kamienai;

  • Guoliai;

  • Pėdos sniege, purioje žemėje;

  • Išmatų krūvelės.

Vertė

Puošnus ir įdomus gyvūnas, daugeliui asocijuojasi su didelėmis gūdžiomis giriomis, plačiomis pelkėmis. Numesti ragai tinka papuošalams, sagoms, įrankių kotams, baldams gaminti.

Lietuvoje

Lietuvoje paplitęs Europinis briedis (Alces alces alces). Apyretis. Oficialiai jų buvo 2006 m. apie 4200. Gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, pelkėse, žiemą - pušų jaunuolynuose. Vasarą maitinasi žole, žiemą - krūmų, medžių žieve[1].

Medžioklė

Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje per 2005-2006 m. medžioklės sezoną sumedžiota 112 briedžių. Patinus leidžiama medžioti nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 15 d., pateles ir jauniklius nuo spalio 1 d. iki lapkričio 15 d.

Kita

Lietuvoje žodis Briedis yra vyriška pavardė.

Briedis kaip simbolis naudojamas Lietuvos ir kitų šalių heraldikoje.

  • Briedis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 285 psl.

     Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/wiki/Briedis"

     

  • Taurusis elnias

     Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos

    Taurusis elnias (Cervus elaphus)

    Taurusis elnias (lot. Cervus elaphus, angl. Red deer, vok. Rothirsch, lenk. Jeleń szlachetny) – elninių (Cervidae) šeimos žinduolis. Nuo seno populiarus V. Europos literatūroje ir heraldikoje (skaityti Elnias (simbolis).

    Kilmė, paplitimas, sistematinė padėtis, gausumas

    Elninių gentis (Cervus) pradėjo formuotis Centrinėje Azijoje prieš 1 mln. metų. Dabar taurieji elniai paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje ir dalyje Š. Amerikos žemynų. Aptinkami miškuose, stepėse, miškastepėse, kalnuose ir net dykumose. Taurieji elniai sėkmingai aklimatizuoti N. Zelandijoje, Argentinoje, Australijoje ir Čilėje.

    Iš viso sistematiškai žinoma 20 tauriojo elnio porūšių. Lietuvoje aptinkamas taurusis elnias priklauso hippelaphus porūšiui. Visoje Europoje priskaičiuojama apie 1 milijonas taurųjų elnių. Bene daugiausiai šių žvėrių yra Didžiojoj Britanijoje – per 270 tūkst. individų. Bendrai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje gyvena per 20 tūkstančių tauriųjų elnių.

    Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų Pabaltyjyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Vėliau čia elniai išnyko. Taurieji elniai pradėti reaklimatizuoti Žagarės miškuose. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgusių ar valstiečių išleistų žvėrių.

    Pirmosios Lietuvoje žvėrių apskaitos metais (1934 m.) Žagarės miške priskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities, kurioje, remiantis V. Beliakovo ir kt. (1978 m.) duomenimis, 1946–1947 m. gyveno apie 1500 šių žvėrių.

    Norint pagreitinti tauriųjų elnių plitimą, nuo 1969 m. Lietuvoje pradėti vykdyti jų gaudymo ir perkėlimo į naujas gyvenamąsias vietas darbai.

    Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, 1996 m. vasario mėnesį iš viso Lietuvoje buvo 14005 elniai. Deja, pastarųjų metų apskaitos rodo, kad tauriųjų elnių Lietuvoje sumažėjo iki 10 tūkstančių. Tai lemia brakonieriavimas, gyvenamosios vietos transformavimas neigiama linkme, padidėjusi rekreacija.

    Tauriojo elnio morfologinis ir morfometrinis apibūdinimas

    Tauriojo elnio kūnas proporcingas, tvirtas. Kojos santykiškai plonos, bet tvirtos. Kaklas iš šonų plokščias. Vyresnių patinų jis storesnis, todėl atrodo vizualiai trumpesnis. Uodega trumpa. Ausys didelės, judrios. Akių lėliukės juodos, rainelė gelsvai ruda. Prie akių kampučių yra ryški duobutė, į kurią atsiveria priešakinė kvapioji liauka.

    Elnių odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria prie akių ir užpakalinės pėdos apatinės dalies išorinėje pusėje. Elniai šeriasi du kartus per metus. Pavasarinis šėrimasis prasideda balandžio antroje pusėje ir tęsiasis iki birželio. Rudens šėrimasis prasideda rugsėjo mėn. ir tęsiasi iki spalio pabaigos.

    Lietuvoje gyvenančių suaugusių patinų kūno masė (be vidaus organų, kojų apatinės dalies ir galvos) siekia 142,8 kg, patelių vidutiniškai – 69 kg. 14,5 metų amžiaus patinas siekia 215 cm ilgio ir 133 cm aukščio matmenis.

    Elnių ragai – tai antrinis lyties požymis, turnyrinis ginklas, imponuojantis bei teritorijos žymėjimo organas. Ragų didumas yra svarbus lytinės atrankos ir ranginės žvėrių kaimenės struktūros veiksnys. Ragų paviršiuje esantys įvairūs kauburėliai vadinami perlais. Suaugę elniai ragus pradeda mesti vasario pabaigoje. Pirmieji ragus numeta vyresni patinai, o jauni žvėrys juos nešioja iki balandžio mėn. Numetus ragus, po savaitės ima augti nauji. Stiprių patinų ragai per parą priauga iki 150 g masės ir pailgėja 10–15 mm.

    Bioekologinės ypatybės

    Tauriesiams elniams tinkamiausias biotopas – plačialapiai miškai. Tačiau šie žvėrys gali prisitaikyti gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Taurieji elniai minta labai įvairiu augaliniu maistu: medžių ir krūmų lapais, ūgliais, žieve, vaisiais, puskrūmiais, žoline augalija, kerpėmis, grybais ir kultūriniais augalais.

    Nustatyta, kad suaugęs patinas per parą suėda apie 15 kg pašaro (patelė – 11). Elniai noriai ėda sumedėjusių augalų – uosių, ąžuolų, drebulių, karklų, šaltekšnių, šermukšnių, pušų lapus bei spyglius, ūglius. Žievę dažniausiai laupo nuo uosių, drebulių, eglių. Mėgstamiausias elnių maistas: viržiai, mėlynės, bruknės. Labai svarbus elnių maisto komponentas – gilės ir žoliniai augalai.

    Taurieji elniai lytiškai subręsta antraisias gyvenimo metais, bet dauguma patelių rujoti pradeda tik trečiaisiais metais. Ruja prasideda paskutinę rugpjūčio dekadą ir tęsiasi iki spalio pradžios. Jos kulminacija – rugsėjo antroji dekada. Nėštumas trunka 8 mėnesius. Jaunikliai gimsta gegužės pabaigoje – birželio pabaigoje. Tik ką gimęs elniukas sveria apie 8 kg. Keturių savaičių jauniklis pradeda maitintis žoline augalija, sekti paskui motiną.

    Taurieji elniai visai metų laikais laikosi būriais. Būna patelių, patinų ir rujojančių žvėrių būriai. Patelių būriui vadovauja viena iš vyresnių, turinti jauniklį patelė. Taurieji elniai gana sėslūs gyvūnai. Jie retai nuklysta daugiau kaip 20 km nuo savo įprastinių buveinių.

    Medžioklė ir jos produkcija

    Taurusis elnias yra svarbus medžiojamasis žvėris. Septintąjame dešimtmetyje Europoje kasmet buvo sumedžiojama 250 00 elnių, daugiausiai Austrijoje, Škotijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje elnius medžioti buvo leista nuo 1938 m. Po Antrojo pasaulinio karo elniai Lietuvoje pradėti medžioti nuo 1971 m. Iš vieno sumedžioto tauriojo elnio vidutiniškai gaunama 68 kg skerdienos. Nemaža dalis elnienos yra eksportuojama, kailiai yra žaliava odos pramonei. Iš numestų arba menkos trofėjinės vertės ragų gaminami įvairūs dekoratyviniai dirbiniai bei papuošalai. Labiausiai vertinami trofėjiniai elnių ragai. Elnių viršutiniai iltiniai („perliniai“) dantys tinka juvelyriniams dirbiniams.

    Medžioklės būdai, terminai, taisyklės, teisiniai aktai

    Taurieji elniai medžiojami naudojant šiuos medžioklės būdus:

    • medžioklė su varovais, pasitelkus medžioklinius šunis arba be jų;
    • sėlinant;
    • tykojant bokšteliuose;
    • norint prisivilioti šių žvėrelių patinus rujos metu, galima naudoti įvairiausių konstrukcijų švilpynes, mėgdžiojančias patinų riaumojimą;

    Medžioklės terminai (selekcininkams)

    • Elnių patinų medžioklė prasideda nuo rugpjūčio mėnesio 15 dienos (medžioti gali tik selekcininkai).
    • Rugsėjo 1 dieną prasideda tauriųjų elnių jauniklių patelių, antramečių bei bergždžių patelių, danielių patinų, antramečių ir bergždžių stirnų patelių medžioklė (medžioti gali tik selekcininkai).

    Pakoreguotos medžioklės taisyklės

    2004 m. gegužės 6 d. aplinkos ministro įsakymu („Valstybės žinios“, 2004 m. gegužės 13 d. Nr. 79) pakoreguotos medžioklės LR teritorijoje taisyklės.

    Sutrumpintas ir tauriųjų elnių medžioklės terminas nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. (anksčiau šiuos žvėris buvo leista medžioti nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d.).

    Literatūros šaltiniai

    • Baleišis R., Bluzma P., Balčiauskas L. Lietuvos kanopiniai žvėrys (2-as papildytas leidimas). Vilnius, 1998, psl. 1-220 (liet.).
    • Baleišis R., Bluzma P, Lekavičius A., Merkys A. Taurieji elniai ir augmenija Žagarės draustinyje. Vilnius, 1998, 1-110 psl. (liet.).
    • Bluzma P, Baleišis R. Moose population density and habitat quality in different landscapes of Lithuania.// Ekologija, 1993, Nr.4.
    • Baltrūnaitė L. Tauriojo elnio (Cervus elaphus L.) pasiskirstymas ir jo gyvenamos vietos naudojimas Žagarės draustinyje. Vilnius, 1996 (Vilniaus un-to biblioteka, bakalauro darbas, rankraštis).
    • Morisita M. Composition of the index.// Res. Popul. Ecol., 1971, vol.13, No 1.
    • Žinduolių bendrijų struktūra ir funkcionavimas skirtingų Lietuvos landšaftų biotopuose. Vilnius, 1996 (Ekologijos institutas, tyrimo darbų ataskaita, rankraštis).
    • Бальчяускас Л. Агрегированность древесноядных копытных от плотности населения: модель использования территории.// Procc. of 1st Baltic theriological conference. Tartu, 1992.
    • Блузма П., Балейщис Р. О фактической численности оленъих в Литве.// Всес. Сов по проблеме кадастра и учета животного мира. Тез. докл. Уфа, 1989.
    • Блузма П. Условия обитания и состояние популяций млекопитающих Литвы.// Млекопитающие в культурном ландшафте Литвы. Вильнюс, 1990.
    • Падайга В. Экологические основы управления численностью оленьих в Литовской ССР. Тарту, 1984. Реф. докт. дисс.

     

    Stirna

    Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos

    Capreolus capreolus
    Stirna (Capreolus capreolus)
    Stirna (Capreolus capreolus)
    Mokslinė klasifikacija
    Karalystė:Gyvūnai
    (Wikispecies-logo.svg Animalia)
    Tipas:Chordiniai
    (Wikispecies-logo.svg Chordata)
    Klasė:Žinduoliai
    (Wikispecies-logo.svg Mammalia)
    Būrys:Porakanopiai
    (Wikispecies-logo.svg Artiodactyla)
    Pobūris:Atrajotojai
    (Wikispecies-logo.svg Ruminantia)
    Šeima:Elniniai
    (Wikispecies-logo.svg Cervidae)
    Gentis:Stirnos
    (Wikispecies-logo.svg Capreolus)
    Rūšis:

    Stirna
    (Wikispecies-logo.svg Capreolus capreolus)

    Stirna (lot. Capreolus capreolus, angl. Roe Deer, vok. Reh) – grakštus elninių (Cervidae) šeimos žinduolis.

    Paplitus visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį ir Airijos salą. Plačiai paplitusi visoje Lietuvoje, labai dažna. 2006 m. Lietuvoje gyveno daugiau kaip 86 tūkst. stirnų. Gyvena miškuose, laukuose.

    Turinys

    Biologija

    Kūno ilgis iki 150 cm, aukštis ties pečiais iki 100 cm, patino masė iki 55 kg, patelė mažesnė. Galva maža. Patinai turi trišakius, rečiau keturšakius iki 25 cm ragus. Kojos ilgos, lieknos. Uodega trumpa. Pasturgalyje ryški balta dėmė, vadinamasis „veidrodėlis“. Kailis vasarą šviesiai (kaštoniškai) rudas, žiemą pilkas.

    Tik patinai turi ragus, kurie pradeda augti pirmaisiais metais. Pirmieji ragai išauga maži ir nešakoti. Juos meta dažniausiai lapkričio mėnesį, nauji užauga ir nusivalo (iš pradžių būna apsitraukę oda) iki birželio. Antraisiais metais ragai dvišakiai, o dar po metų ragai jau būna trišakiai. Toliau šakų skaičius nedidėja.[1]

    Veisimasis

    Stirnos jauniklis

    Poruojasi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Nėštumas trunka apie 9,5 mėnesio. Jaunikliai (1-2, kartais 3) atsivedami gegužės-birželio mėnesiais. Stirniukai būna rudi su baltomis apvaliomis dėmėmis kūno šonuose. Pirmuosius metus gyvena kartu su patele. Žiemą stirnos laikosi mišriais pulkais su stirninais ir jaunikliais.

    Stirnų paplitimas

    Mityba

    Minta augaliniu maistu, įvairiomis miško ir lauko žolėmis, lapuočių medžių ir krūmų šakelėmis, žieve (išskyrus alksnio). Taip pat grybais. Žiemą iš po sniego išsikasa uogienojų, viržių, samanų, kerpių.

    Priešai, nykimo priežastys

    Vilkai, lūšys, lapės, valkataujantys šunys.

    Veiklos žymės

    Stirnos pėdsakai
    • Ragais nutrinti jaunų medelių ir krūmų stiebai, šakelės;
    • Nukandžioti ūgliai, šakelės;
    • Iškapstytos ovalios, apie 0,5 m skersmens duobutės – guoliai;
    • Krūvelės išmatų;
    • Pėdos sniege, purioje žemėje.

    Vertė

    Vienas dažniausiai žmonių matomų stambesnių žinduolių, visų gerai pažįstamas ir mėgstamas. Stirnos neretai apkandžioja jaunų eglaičių, ąžuoliukų, uosiukų viršūnėles, aplaupo ir apskabo medžius, o valydami arba mesdami ragus stirninai nutrina jaunų medelių stiebelius. Iš numestų ragų gaminami vertingi papuošalai.

    Medžioklė

    Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje stirninai medžiojami nuo birželio 1 d. iki spalio 31 d., o patelės ir jaunikliai nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Trofėjus – ragai.

    Šaltiniai

    1. Stirna. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.

    Šernas

     Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos

    Šernas (Sus scrofa)

    Šernas (lot. Sus scrofa, angl. Wild boar, vok. Wildschwein) – kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui. Iš pradžių gyveno Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, vėliau introdukuotas Australijoje, Amerikoje ir pietų Afrikoje. Gyvena miškuose.

    Šernai serga erkiniu encefalitu, trichinelioze. Labai pavojingas maras bei snukio ir nagų liga. Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl šernų skerdiena turi būti tikrinama veterinarijos laboratorijoje. Šernas yra vertingas medžioklės objektas, iltys turi trofėjinę vertę.

    Iš šerno kilo nemažai naminių kiaulių veislių.

    Psichika

    Dėl dramblotos šernų išvaizdos dažnai neteisingai galvojama apie jų psichines savybes. Jie mato prasčiau, bet puikiai uodžia ir girdi. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šernai pajunta menkiausią dirvos virpesį. Apie jų sumanumą byloja ir plati mitybos skalė bei sugebėjimas rasti maisto įvairiose vietovėse.

    Pasitaiko šernų – išradingų medžiotojų. Vieną jų yra aprašęs natūralistas J. Lalanda. Jis stebėjo šerną, medžiojantį laukinius triušius. Šis pirma užkniso ir užtrypė aplinkui esančias landas, paskui ėmė rausti pagrindinę landą ir suėdė visus aptiktus triušiukus.

    Išvaizda

    Šerno kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas, raumeningas. Galva didelė, priekyje baigiasi nusmailėjusia knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Uodega vidutinio ilgumo. Sveria iki 350 kg.

    Kūnas apaugęs juosvais šeriais, po jais yra vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą. Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po to dryžiai išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos iki birželio vidurio.

    Įpročiai, maitinimasis

    Šernai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus. Čia dažniausiai įsitaiso ir savo guolius. Aktyvūs prietemoje ir naktį. Gyvena bandomis, tik vyresni patinai laikosi pavieniui ir prie bandos prisijungia poravimosi periodu.

    Labai mėgsta maudytis, tiek vandenyje, tiek dumble. Po purvo vonių nuvalo savo kailį į šiurkštų medžio kamieną.

    Į maisto racioną įeina žemės ūkio kultūros, todėl išknisa daug bulvių, grūdinių kultūrų. Rudenį po oda kaupia daug riebalų. Žemės ūkiui padaro nemažai žalos, bet miškuose jie supurena dirvą, suėda labai daug vabzdžių, tarp jų daug kenkėjų, ypač karkvabalių lervų.

    Dauginimasis

    Rujoja vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje. Pietų Europoje ruja trunka iki sausio pabaigos. Rujos periodu patinai kartais kovoja. Silpnesnius patinus nuveja stiprūs, kurie turi haremus po 2-4 pateles.

    Artėjant paršiavimuisi patelė ima ruošti guolį. Jis būna maždaug 1 m skersmens, 30-40 cm aukščio, suknistas iš šakučių, sausų žolių, medžio žievės. Nėštumas trunka apie 4 mėn. Veda vidutiniškai 4-6 jauniklius. Tik gimę šerniukai turi 10 dantų, iš jų 4 iltinius, mato ir netrukus jau bėgioja, bet pirmomis dienomis guolio nepalieka, didesnę paros dalį miega. Šerniukai žinda apie 10 savaičių, bet maisto patys ieško jau dviejų savaičių. Dvejų metų amžiaus šerniukai palieka šeimynines bandas ir susijungia į bendraamžių būrius. Ketverių metų patinai jau vaikšto vieniši.

    Kol jaunikliai maži, patelės būna labai agresyvios ir artyn prisileidžia tik tokias pat pateles su paršiukais. Paršavedės sudaro nemažus būrius, kuriems priklauso ir prieš tai buvusios vados šerniukai.


    Amžius

    Gyvena 10-12 metų.

    Priešai, nykimo priežastys

    Vilkai, ligos (ypač maras).

    Veiklos žymės

    • Suardytas ir išknistas dirvos paviršius, miško paklotė;
    • Miške praminti ryškūs takai;
    • Gulyklos-guoliai ir maudyklės;
    • Gyvenamoje teritorijoje dantimis suraižyti eglių kamienai;
    • Nutrintos eglių šaknys ir kamienai(dėl to nudžiuvę medžiai);
    • Pamiškėse išminti, išvartyti javai, nukandžiotos jų viršūnės, pribarstyta nesukramtytų grūdų ir praminti takai;
    • Purioje žemėje ir sniege- takai, pėdos(greta įspausti visi keturi pirštai);
    • Stambokos juosvos išmatos.

    Vertė

    Vietovėse, kur šernų gausu, nuo jų dažnai nukenčia ant žemės perintys miško paukščiai, ypač tetervinai, jerubės, slankos. Pridaro žalos ir žemės ūkio kultūroms.

    Gausa

    Paplitęs visoje Lietuvoje, visur įprastas ar net gausus. 2006 m. gyveno daugiau kaip 32 tūkst. šernų. Per 2009 m. apskaitos duomenimis Lietuvoje gyveno 50 126 šernų (10 287 daugiau nei 2008 m.[1]).

    Apsauga

    Nesaugomas.

    Medžioklė

    Įrėmintos šerno iltys.

    Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje medžiojamas. Jaunikliai, visi antramečiai ir vyresni nei antramečiai patinai medžiojami nuo gegužės 1 d. iki kovo 1 d. (nuo vasario 2 d. iki kovo 1 d. tik tykojant bokšteliuose). Vyresnės nei antrametės patalės – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d. Lietuvoje 2009-2010 m. medžioklės sezono metu sumedžioti 41 441 šernai (+5627(2008-2009 m.))[2].

    Šerno iltys – medžioklės trofėjus.

    Šaltiniai


    Rudoji lapė

     Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos

    Rudoji lapė (Vulpes vulpes) 

    Rudoji lapė (lot. Vulpes vulpes, angl. Red Fox, vok. Rotfuchs) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Laisvėje gyvenančios lapės paprastai išgyvena 7 metus, o nelaisvėje – 14 metų. Tai vienas labiausiai paplitusių plėšrūnų pasaulyje, dažnas pasakų herojus. Rudųjų lapių yra apie 50 skirtingų porūšių. Skirtingai nei pilkoji lapė, rudoji medžiais nelaipioja. Artimas lapės giminaitis – šuo.

    Aktyviausia nuo vidurnakčio iki aušros. Tuomet ji dažniausiai medžioja. Galima sutikti ir dieną. Pėdsakai ir išmatos yra pagrindinės šių gyvūnų žymės. Vietą kur buvo sutikta lapė reikia įsidėmėti, nes ji čia gali pasirodyti dar kartą. Vadinamosios gudruolės pėdsakus galima supainioti su šuns – lapės pėdsakas yra toks pat, tik ilgesnis ir siauresnis, nagai smarkiai siaurėjantys.

    Fizinė charakteristika

    Vulpes vulpes- kaukolė

    Kūno ilgis – apie 1 m. Svoris – 6 kg (patinai), 5 kg (patelės).

    Kailis tankus, minkštas, nebūtinai rudas – pasitaiko baltų (albinosai), juodų, pilkšvų, juoda krūtine ir pilvu, ar su tamsiu kryžiumi ant nugaros; krūtinė ir pilvas dažniausiai balkšvi ar juosvai pilki. Kojos paprastai būna tamsesnės. Š. Amerikoje rudosios lapės kailis būna ilgas, minkštais plaukais, tuo tarpu Europoje gyvenančių lapių kailis yra plonesnis, ne toks „šilkinis“.

    Ausys stačios, snukis smailas. Skirtingai nei dauguma šuninių, lapė neturi veido raumenų, kurie leistų „rodyti dantis“(daugeliui yra žinoma šuns „šypsena“).

    Kojos, palyginti su kūno dydžiu trumpesnės nei vilko, bet ilgesnės negu usūrinio šuns. Stiprios, leidžia pasiekti maždaug 70 km/h greitį. Suaugusios ristele bėgančios lapės žingsnis yra apytiksliai 30-40 cm.

    Uodega visuomet pūkuota, puri, galiukas dažniausiai baltas, bet neišreiškia gyvūno jausmų kaip šuns uodega. Jos ilgis - apie 40 cm.

    Neretai kai kurie lapių patinai užauga didesni nei kiti gaujos nariai, nes, pagal vyraujantį elgesio modelį, alfa patinas gauna didžiąją maisto dalį, o kiti tenkinasi likučiais.

    2010 m. Jungtinės Karalystės Kento grafystėje sugautas du kartus už įprastą savo rūšies gyvūną didesnis lapinas. Jis svėrė apie 12 kilogramų ir buvo apie 1,2 metro ilgio, t.y., maždaug septynerių metų vaiko ūgio.[1]

    Paplitimas ir gyvenamosios vietos

    Šis gyvūnas paplitęs beveik visame Šiaurės pusrutulyje ir Australijoje. Į pastarąjį žemyną jas atvežė XIX a. viduryje. Kitur lapės buvo paplitusios savaime.

    Dažniausiai lapės įsikuria miškų pakraščiuose, atžėlusiose kirtavietėse prie upių ir ežerų, olas išsikasa po medžių šaknimis ar šlaituose. Kartais apsigyvena apleistose barsukų olose. Ar oloje gyvena lapės, galima įsitikinti iš užuodžiamo salsvo muskuso kvapo.

    Vienos lapės teritorija užima apie 10 ha netoli žmonių gyvenviečių, ir iki 2000 ha laisvų medžioklės plotų. Lapės paprastai turi savo mėgstamus takus, kuriais vaikšto medžiodama. Miškuose lapės teritorija mažesnė, nei atvirose vietovėse.

    Prisitaikymas

    Ilgą laiką lapės buvo medžiojamos dėl kailio, joms statė kilpas, šaudė, nes šios pjaudavo naminius paukščius. Tačiau lapių populiacija nė kiek nesumažėjo dėl jų gebėjimo prisitaikyti prie bet kokių gyvenamosios vietos sąlygų. Daugelyje šalių retkarčiais, kai lapių pernelyg prisiveisia, organizuojamos medžioklės su šunimis. Visuomenė tai smerkia, bet tai padeda reguliuoti lapių skaičių.

    Vis dažniau šį plėšrūną galima sutikti miestuose. Jos ten gaudo žiurkes, ieško maisto šiukšliadėžėse, net išmoksta būti atsargios gatvėje.

    Lapė – vienas dažniausiai pasiutligę nešiojančių gyvūnų. Manoma, kad pasiutligės virusai lapių organizme vystosi greičiau, dėl to sutrumpėja ligos inkubacinis periodas. Jos dažnai serga niežais, helmintų sukeliamomis ligomis (kirmėlėmis). Niežais sergančių lapių kailis nuplinka, ant odos atsiranda kraujuojančių šašų, žvėrys išsenka, vėliau padvesia. Kitos lapių ligos nežinomos ir nėra tyrinėtos.

    Maistas ir medžioklė

    Lapė puikiai mato tamsoje, girdi žemo dažnio garsus. Maisto ieškanti lapė gali nukeliauti 10 km nuotolį. Maisto lapė nekramto, o suplėšo jį į smulkius gabalėlius ir praryja. Likučius paslepia, pvz., užkasa išpuvusio kelmo ertmėje.

    Daugiausiai minta smulkiais žinduoliais ir paukščiais. Netoli jūros gyvenančios lapės drasko žuvėdrų lizdus, ėda paukščių jauniklius ir kiaušinius. Miškuose gaudo graužikus, kurmius, ežius, kiškius, net stirniukus.Taip pat nevengia ir kirmėlių, vabzdžių. Rudosios lapės mitybai gana svarbūs ir sliekai. Mėgsta vaisius ir uogas. Avių paprastai nepuola, nebent užuodžia, jog ji jau dvesia. Medžiodama graužikus lapė juos puola šuoliuodama, prispaudžia prie žemės, kad auka negalėtų įkąsti. Kartais ėda dvėseną.

    Dauginimasis

    Lapės gyvena pavieniui, bet susiporavę 3-4 mėnesius jaunikliais rūpinasi kartu. Poruojasi sausiovasario mėn. Tuo metu dažnai girdimas lojimas: patelės po trijų trumpų sulojimų staugia vienodu tonu. Patinai loja nestaugdami.

    Nėštumas trunka 53-63 dienas. Kovą-balandį gimsta lapiukai (dažniausiai 4-5, bet gali būti ir 12). Atėjus lapiavimosi dienai patinas arba patinai (kartais su viena patele gyvena 2 patinai) neįleidžiami į olą. Kartais jaunikliais padeda rūpintis nesiveisiančios patelės.

    Jaunikliai praregi po 2 savaičių. Būdami maždaug mėnesio amžiaus išlenda iš olos. Motina jauniklius maitina pusantro mėnesio. Būdami 6 mėnesių, jaunikliai sveria tiek pat, kiek jų tėvai, patys medžioja. Dauguma lapių žūva nesulaukusios lytinės brandos. Lytinė branda – 10 mėnesių.

    Išnašos

    http://www.grynas.lt/gamta/sugautas-milziniskas-lapinas.d?id=40333795

    Pilkasis vilkas

    Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos 

    Pilkasis vilkas (Canis lupus)

    Pilkasis vilkas (lot. Canis lupus, angl. Grey Wolf, vok. Wolf) – stambiausias iš visų laukinių šuninių (Canidae) šeimos, proporcingo sudėjimo žinduolis, visų naminių šunų protėvis.

    Paplitimas

    Vilkai gyvena daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių. Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje. Seniau vilkai buvo paplitę visose Europos šalyse, pagrindinėje JAV dalyje, bet juos ilgą laiką naikino ūkininkai ir medžiotojai, todėl ten vilkai išnyko, ar liko tik pavieniuose rezervatuose, nacionaliniuose parkuose.

    Fiziologija

    Vilkai būna iki 150 cm ilgio, aukštis ties pečiais 0,6-0,95 m, sveria 30–65 kg (rekordas – 79 kg[1]). Kūnas apaugęs šiurkščiu pilkos spalvos kailiu, nors gali pasitaikyti ir juodų, baltų, rudų, gelsvo atspalvio vilkų (spalva skiriasi priklausomai nuo porūšio, hibridizacijos). Ausys neilgos, su smailiomis viršūnėmis. Kaukolė masyvi, dantys stiprūs, o iltys gana ilgos.

    Vilkai laisvėje dažniausiai gyvena 6-9 metus, o nelaisvėje jų amžiaus vidurkis – 16 metų (rekordas – 20 metų).

    Gaujos hierarchija

    Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro vilkų pora, jų jaunikliai ir vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Pastarosios vieta tik šiek tiek žemesnė nei vado. Tik jie gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda.

    Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Taip jie stengiasi išvengti nereikalingų susidūrimų.
    Wolf howls.ogg
    Vilkų staugimas

    Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti. Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Maisto negalinčiam pasirūpinti vilkui, kol jis pagyja, išgyventi padeda kiti nariai.

    Vienišas vilkas – tai paprastai jaunas patinas, palikęs gaują ar iš jos išvytas ir ieškantis atskiros teritorijos. Radęs laisvą plotą pirma pažymi ją gerai matomose vietose palikdamas išmatų.

    Mityba ir medžioklė

    Bizono medžioklė

    Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius ar ligotus gyvūnus. Dažniausiai vilkai savo gyvenamuose plotuose užima mitybo grandinės viršūnę, nors kartais konkuruoja su lokiais, pumomis, tigrais, lūšimis (dažniausiai vilkai vengia tiesioginio kontakto su kitais stambiais plėšrūnais, tačiau gali pulti gindami teritoriją, grobį).

    Vilkai medžioja labai organizuotai. Savo medžioklės vietas pasirenka atsižvelgdami į saugumo ir mitybos sąlygas. Turėdami gerą regą, klausą ir uoslę yra puikiai prisitaikę medžioti, gali mėtyti pėdas. Medžioja dažniausiai naktį. Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gali ilgai badauti, bet pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms.

    Minta beveik viskuo ką pagauna – nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas – laukiniai kanopiniai. Jei maisto mažai – neatsisako vabzdžių ir uogų. Medžiojanti gauja gali klajoti iki 1000 km² plote.

    Dauginimasis

    Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių.

    Vilkiukai preda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys.

    Vokalizacija

    Staugiantis vilkas

    Staugimas yra vilkų bendravimo būdas. Jis gali trukti 0,5-11 sekundžių, o būdingas dažnis 150–780 Hz. Staugimas padeda vilkams palaikyti kontaktą miškingose vietovėse ar esant dideliems atstumams. Staugimas taip pat gali būti teritorijos gynimo signalas, siekiant atbaidyti kitus konkuruojančius vilkus. Šis elgesys stimuliuojamas, kai gauja turi ką saugoti, pavyzdžiui, neseniai nudobtą grobį. Vilko staugimas priklausomai nuo oro ir vietovės sąlygų gali būti girdimas už 16 km. Staugiama dažniausiai sutemų metu. Arabijos ir Irano vilkai nestaugia.

    Urzgimas - vilkų skleidžiamas garsas, rodantis agresiją, gynybą. Vilkai taip pat loja, kuomet yra sunerimę arba perspėja vienas kitą apie pavojų, tačiau vilkų lojimas nėra toks garsus ir ištisas kaip šunų. Maži vilkiukai loja, cypauja daug dažniau, taip atkreipdami dėmesį, prašydami maisto. Jie taip pat dažnai inkščia. Inkštimas yra ir kitų vilkų autoriteto pripažinimo signalas.

    Santykis su žmogumi

    Ževodano žvėries piešinys

    Žmonės ir vilkai nuo seno gyveno kaimynystėje, todėl susiformavo sudėtingi ir nevienpusiai tarpusavio santykiai. Iš vienos pusės vilkų buvo bijoma, jie demonizuojami, naikinami, tačiau tuo pačiu jie buvo ir gerbiami, jų atvaizdais puošti herbai, skydai. Tas santykis kito priklausomai nuo laikotarpio ir vietos. Vilkai tapo daugybės pasakų, legendų, mitų, posakių, patarlių, dainų personažai. Daugelyje kraštų žodis „vilkas“ tapo asmenvardžiu, pavyzdžiui, - Lietuvoje pavardė Vilkas, Vokietijoje - Wolf, Balkanuose - vardas Vuk, Skandinavijoje - Ulf.

    Laukiniai vilkai paprastai yra baikštūs prie žmonių. Tačiau priklausomai nuo vilko patirties su žmonėmis ir situacijos gali pasitaikyti agresyvių antpuolių. Kaip ir dauguma kitų plėšrūnų vilkai gali pulti gindami jauniklius, grobį, išprovokuoti. Itin pavojingi yra pasiutlige sergantys, sužeisti, pasenę vilkai. Iki XX a. Europoje vilkai, užpuolantys žmones būdavo paplitęs reiškinys. Vien tarp 1580–1830 m. Prancūzijoje vilkai nužudė 3069 žmones, iš kurių daugiau nei pusė buvo ne pasiutusių vilkų aukos. Ypač pagarsėjo Ževodano žvėries atvejis. Vilkų antpuoliai buvo dažni Rusijos imperijoje I pasaulinio karo metais - ties Kaunu, Vilniumi, Minsku vilkų gaujos atakuodavo tiek rusų, tiek vokiečių karius[2]. Vilkų antpuolių visad daugiau būta karo metais, nes tuomet nebekontroliuota vilkų populiacija, intensyviai kirsti miškai ir trikdytos vilkų buveinės, be to, žmonių lavonai pritraukdavo vilkus.

    Dabartiniais laikais vilkų antpuoliai prieš žmones labai sumažėję. Vilkus arčiau žmonių vilioja prie pamiškių sodybų laikomi gyvuliai (avys, ožkos, jaunos telyčios ir jautukai), naminiai paukščiai. Kartais vilkus pritraukia ir priemiesčių atliekų sąvartynai. Vilkai dažnai nudobia ganyklas ar pamiškių sodybas saugančius šunis arba sulaukėjusius šunis. Liepos-rugpjūčio laikotarpiu, kai vilkiukai mokomi medžioti, aukomis gali tapti be priežiūros vaikščiojantys maži vaikai.

    Mirtini vilkų antpuoliai pastaraisiais metais dažniausiai užfiksuoti Rusijoje, Indijoje, JAV.

    Porūšiai

    Suskaičiuojama apie 50 įvairių vilkų porūšių. 2 neseniai išnykę, yra keli seniai išnykę, dar keli tikėtinai išnykę.

    Lietuvoje

    Lietuvoje gyvena apie 200-300 vilkų (tačiau dėl skirtingų skaičiavimų šis skaičius svyruoja nuo 100 iki 500[3]). Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei šiaurės Lietuvos miškuose (Kulių, Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Šimonių, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose). Vidurio Lietuvoje reti. Lietuvoje ypač daug vilkų būta XVII a. ir XIX a., tačiau dėl intensyvios medžioklės ir miškų kirtimo jų skaičius gerokai sumažėjo. Medžioklei buvo naudojami tinklai, vilkduobės, vilkatvorės, spąstai, kilpos. Per I ir II pasaulinius karus vilkų buvo gerokai padaugėję. Po karo pradėti intensyviai naikinti, už nušautus vilkus skirtos premijos, todėl populiacija labai sumažėjo, vėliau po truputį atsistatė. 1938 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) suskaičiuota 146 vilkai, 1948 m. - 1732, 1955 m. - 270, 1960 m. - ~100, 1965 m. - 34, 1970 m. - 56, 1987 m. - 290[4].

    Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir ne daugiau 20 individų per visą šalį. Vasaros pabaigoje vilkai, pratindami medžioti jauniklius, neretai užpuola netoli miškų laikomus gyvulius, prie sodybų lakstančius ar pririštus šunis[5].

    Lietuvių tautosakoje, mitologijoje, sakmėse vilkas yra dažnas veikėjas. Taip pat pagal vilką pavadinta daug šalies vietovių - Vilkija, Vilkaviškis, Vilkpėdė, Vilkų Kampas, Vilkbalė, Vilkokšnis ir kt.

    Vilkai mitologijoje

    • Pasakose vilkai dažni veikėjai ir beveik visuomet kvaili. Gerai žinomoje pasakoje gudrus vilkas apgavo raudonkepuraitę.
    • Tautosakoje minimas vilkolakis yra vilku virtęs žmogus. Apie juos sukurta daug siaubo filmų.
    • Š. Amerikos nutkos genties indėnai pasakodavo legendas, esą naujagimius kartais nusinešdavę vilkai.
    • Geležinio Vilko legenda pasakoja, kad kunigaikštis Gediminas, būsimo Vilniaus vietoje susapnavęs geležinį vilką.
    • Romėnų mitologijoje pasak legendos, Romą įkūrė broliai Romulas ir Remas, kuriuos mažus žindė vilkė.
    • Skandinavų mitologijoje vilkai – neigiami personažai. Pagal legendą vienas iš Ragnaroką pranašaujančių ženklų yra tas, kad vilkas Fenris praryja Saulę. Pagal kitą versiją, Saulę ir Mėnulį praryja vilkai Skolas ir Hatis.

    Nuorodos ir šaltiniai

    1. Lopez, Barry (1978). Of wolves and men. New York: Scribner Classics. pp. 320. ISBN 0-7432-4936-4.
    2. http://query.nytimes.com/mem/archive-free/pdf?_r=2&res=9E0DE3DD103BE03ABC4151DFB166838C609EDE&oref=slogin
    3. http://www.lrytas.lt/-11999603751198322874-med%C5%BEiotojai-lietuvoje-jau-nudob%C4%97-17-vilk%C5%B3-papildyta.htm
    4. Pilkasis vilkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, 520 psl.
    5. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/56/51879/?fid=2

    Pilkasis kiškis

     Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos

    Pilkasis kiškis (Lepus europaeus)

    Pilkasis kiškis, kiškis (lot. Lepus europaeus, angl. European Hare, vok.Feldhase), dažn. zuikiskiškinių (Leporidae) šeimos žinduolis.

    Paplitimas

    Rytuose arealas prasideda nuo Baikalo ir tęsiasi į vakarus iki Pirėnų kalnų, šiaurėje siekia pietinę Švediją, Suomiją, Airiją, Škotiją, Kareliją, Archangelsko sritį apie Ladogą ir Onegą, Užuralės rajonus (Uralo kalnų taigoje negyvena), pietuose eina iki šiaurės vakarų Kazachstano, Mažosios Azijos. Nuo 1936 m. Kiškis aklimatizuojamas Pietų Sibire, Tolimųjų Rytų rajonuose.

    Lietuvoje XV–XVIII a. pilkasis kiškis buvo retesnis už baltąjį kiškį. Vėliau tapo dominuojančia rūšimi. Dabar paplitęs visur. Pokario laikotarpiu daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje – iki 250–290 tūkstančių. Tuo metu net 28 respublikos rajonuose vidutinis tankumas buvo 50–70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo ploto, 12 rajonų – 20–40. Tik viename Vilniaus rajone– mažiau kaip 10 kiškių. Vidutinis tankumas – 40–50 kiškių 1000 ha. Paskutinį dešimtmetį jų respublikoje sumažėjo 3 kartus. 1985 m. vidutinis tankumas buvo tik 12,8 o atskiruose rajonuose – nuo 3 iki 38 kiškių 1000 ha.

    Kiškių pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.

    Ankščiau kiškių gausumą daugiausia lėmė biotiniai ir abiotiniai veiksniai – užsitęsusios žiemos, daug kritulių ir šalti orai veisimosi periodu, plėšrūnai ir kt. Dabar svarbiausias kiškių populiacijos reguliatorius – ekologinės sąlygos, trikdymas, be to, daug jų žūva per laukų darbus, dėl transporto ir kitų antropogeninių faktorių.

    Biologija

    4-6,5 kg svorio žvėrelis, ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė - balta. Ausų viršūnėlės juodos. Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės - ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis. Kiškių pėdose, tarpupirščiuose yra prakaito liaukų, dėl to prie jų nelimpa sniegas. Pirštai laisvi, plaukuoti, su aštriais nagais. Plaukai tankūs, švelnūs, žiemą labai gausu vilnaplaukių. Akuotplaukiai truputį ilgesni. Patinai panašūs į pateles.

    Amžius

    Gyvena apie 7-8 metus.

    Buveinė

    Gana sėslus, bet būdamas judrus, greitai suranda tam tikram periodui tinkamas sąlygas. Gyvena labai įvairiuose biotopuose: miškuose, laukuose, soduose, net daržuose. Gyvena ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500 – 2000 m virš jūros lygio. Dėl intensyvios žmogaus veiklos kiškiai dažniau laikosi miškuose ir nedirbamuose žemės plotuose, kur yra mažiau trikdomi. Veiklūs ištisus metus. Aktyviausi rytą iki vidurdienio ir pavakary bei vakare. Per parą įsiruošia 2-3 gulyklas. Gulykla - nedidelė duobutė, kurią prasikasa priekinėmis kojomis. Arimuose duobutė būna tokio gylio, kad joje telpa prigludęs prie žemės kiškis. Gale duobutės - gulyklos paprastai būna kupstas, arime- stambesnis grumstas, velėna, žolių, krūmų kupstas, kelmas ir kita.
     

    Veisimasis

    Poruotis pradeda sausio-vasario mėnesiais (priklauso nuo žiemos). Per metus užaugina 1-3(4) vadas po 1-5(7) jauniklius. Mažiausios būna pirmosios vados (1-2 kiškučiai). Nėštumas trunka 44-46 paras.

    Gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir jau po 20 minučių gali judėti. Jie gauna 27–50 g riebaus ir kaloringo pieno. Pirmomis dienomis niekur neina, guli visi kartu. Išskyrus paduose esančias prakaito liaukas, kitos liaukos nefunkcionuoja, todėl kiškučius sunkiau aptikti plėšrūnams. 9–10 dienų kiškučiai nutolsta nuo gimimo vietos, bet kas vakarą grįžta atgal.

    Patelė jaunikliais rūpinasi iki 1 mėnesio (rudeniniais – iki 2 mėnesių). Mažų kiškučių termoreguliacija netobula, kailiukas greitai peršlampa, todėl jiems ypač pavojinga darganos ir šaltas oras.

    Kai kiškučiai paauga ir tampa savarankiškesni, patelė nustoja lankytis maitinimo vietoje ir net slepiasi nuo jauniklių, kurie ją suradę bando žįsti. Dabar kurį laiką jaunikliai laikosi kartu, bet geriau pažinę teritoriją, pasiskirsto joje, užimdami individualius plotus.

    Tik gimę kiškučiai sveria 107 (50–170) g. Kūno ilgis – 18–20,5 cm. Per parą priklausomai nuo amžiaus ir gimimo laiko priauga 237 g (rudeniniai – tik 2–15 g). Po 240-300 dienų sveria ketvirtadalį suaugusio kiškio masės.

    Hibridai

    Pilkojo ir baltojo kiškio hibridus jau XVIII a. mini P. Palasas, XIX a. jie buvo žinomi Rusijoje. K.Grėvė mini nušautus hibridus Latvijoje ir nurodo, kad jie turi abiejų kiškių rūšių požymių. Manoma, kad hibridai labiau panašūs į baltuosius kiškius ir yra vislūs.

    Lietuvoje taip pat pasitaiko baltojo ir pilkojo kiškių hibridų, bet gana retai. Tai mažesni už pilkuosius, bet sunkesni už baltuosius kiškius žvėreliai.

    Mityba

    Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais bei jų dalimis. Žiemą, trūkstant maisto, dažniausiai laupo medžių žievę. Nemėgsta alksnių.

    Priešai, nykimo priežastys

    Kiškius naikina visi laukiniai plėšrūnai, valkataujantys šunys, katės, plėšrieji, varniniai, pelėdiniai paukščiai. Mažus kiškučius laukuose lesa ir gandrai, dažnai žūva pjaunant žolę. Dažnas kiškių priešas- įvairios infekcinės ligos (ypač bruceliozė), parazitai. Nemažai kiškių žūva po automobilių ratais.

    Veiklos žymės

    • Nugraužta jaunų medelių žievė - ryškūs kandžių rėžiai;
    • „Nukirpti“ medelių ūgliai, šakutės nukandimas primena peilio pjūvį;
    • Gulyklos;
    • Žiemą sniege suminti takai, paliktos savitos pėdelės, atkapstymai ieškant maisto;
    • Išmatos;
    • Pėdsakai sniege, grunte.

    Vertė

    Gerai pažįstamas ir mėgstamas žvėrelis, nors sodininkai, miškininkai kartais skundžiasi aplaupytais vaismedžiais, ąžuoliukais ir uosiukais. Mėsa valgoma. Riebalai naudojami gydymui. Kailis silpnokas, plaukai vertingi, naudojami fetrui gaminti (skrybelėms). Žūklėje plaukai naudojami muselėms rišti.

    Gausa Lietuvoje

    Plačiai paplitęs visoje Lietuvoje, įprastas ir gausus. Gausesnis rajonuose, kur geresni dirvožemiai, plonesnė ir trumpiau išsilaikanti sniego danga. 2000 m. gyveno daugiau kaip 76 tūkst. kiškių. Per 2009-2010 m. sezoną sumedžioti 4273 pilkieji kiškiai[1].

    Apsauga

    Medžioklės reguliavimas(apribojimas). Nemažai kiškučių žūva deginant žolę.

    Medžioklė

    Lietuvoje - medžioklės objektas. Medžiojami nuo spalio 1 d. iki sausio 31 d. Medžiojama varant, sėlinant, prieinant "grandine" ar "katilu", tykojant, su medžiokliniais šunimis (skalikais, kurtais), plėšriaisiais paukščiais. Trofėjus (smulkusis) – kiškio ūsai.

    Išnašos

    Nuorodos

    Kategorija: Kiškiažvėriai

    Lietuvoje medžiojami paukščiai

     Straipsnis iš Lietuvos kompiuterinės enciklopedijos.

    Šiuo metu Lietuvoje medžiojami 14 rūšių paukščiai:

    • Želmeninė žąsis
    • Baltakaktė žąsis
    • Didžioji antis
    • Rudagalvė antis
    • Kuoduotoji antis
    • Dryžgalvė kryklė
    • Rudagalvė kryklė
    • Klykuolė
    • Laukys
    • Kurapka
    • Fazanas
    • Slanka
    • Perkūno oželis
    • Karvelis keršulis

     

    Taip pat leidžiama reguliuoti varninių paukščių, didžiųjų kormoranų skaičių.

    DIDŽIOJI ANTIS

    Didžioji antis – tai perintis, praskrendantis ir žiemojantis medžiojamas paukštis, paplitęs visuose jam tinkamuose vandenyse.

    Didžioji antis – žinoma ančių rūšis su žymiu lytiniu dimorfizmu. Patelės rusvomis plunksnomis, nugaros plunksnos ryškiai rudais pakraščiais, kurie sukuria savotišką raštą. Viršugalvis tamsesnis, galvos šonai šviesūs, už akies tamsi juostelė. Snapas oranžinis, dažnai didelę jo paviršiaus dalį užima rusvas ar juosvas netaisyklingas raštas. Kojos oranžinės, kaip ir patino. Tiek patelės, tiek patinų sparnuose yra mėlyni žvilgantys veidrodėliai. Gaigalas puikuojasi ryškiu vestuviniu rūbu, kurį nešioja nuo rudens iki gegužės pabaigos. Jo galva ir kaklas ryškiai žali, žvilgantys, kaklą puošia siauras baltas žiedas. Krūtinė ir nugaros viršus ryškiai rudi ar kaštoniniai, šonai ir pilvas pilkai balsvi. Pauodegys juodas. Gaigalų antuodegyje yra 2–4 mažos užriestos plunksnelės. Snapas žalsvai geltonas, vienspalvis. Vasaros pradžioje gaigalai išsišeria ir iki rudens būna panašūs į pateles. Tuo metu juos atskirti galima tik pagal ryškesnes snapo, galvos ir krūtinės spalvas.

    Didžiosios anties kvaksėjimas ypač girdimas ją pabaidžius. Žiemos pabaigoje patinai ima plonai, spiegiančiai švilpsėti. Skrendančių didžiųjų ančių sparnai „švilpia“, todėl jas galima atpažinti net tamsoje.

    Didžioji antis paplitusi visoje Eurazijoje bei Šiaurės Amerikoje. Įkurdina Australijoje ir daugelyje salų. Lietuvoje įprasta visuose vandens telkiniuose, ypač nedideliuose ežeruose, tvenkiniuose su gausia augmenija, upių deltose. Gali perėti drėgnuose miškuose ar miestų vandens telkiniuose. Žiemoti lieka neužšąlančiose upių atkarpose, pašildyto vandens išleidimo vietose, pajūryje. Jų gausu prie Kauno hidroelektrinės užtvankos, Elektrėnų mariose, tačiau negausius pulkelius galima aptikti ir visai mažuose upeliuose, net melioracijos grioviuose. Prieš 50 metų Lietuvoje gyveno apie ketvirtis milijono didžiųjų ančių, dabar jų yra apie 50–60 tūkst. Žiemoja apie 3–4 tūkst. Kasmet per medžioklės sezoną sumedžiojama 10–12 tūkst. šios rūšies ančių.

    Susiporuoja šie paukščiai žiemovietėse. Tuo metu galima stebėti labai gražius jų tuoktuvinius žaidimus, lydimus patinų švilpsėjimų ir vandens taškymo. Į perimvietes sugrįžta anksti, dažnai ledui tirpstant. Tuo metu poros laikosi atskirai. Šiaip, patelei padėjus pirmuosius kiaušinius, juo labiau pradėjus perėti, patinai palengva pasitraukia ir susiburia į atskirus pulkelius. Lizdus suka dažniausiai ant žemės, ant kupstų, plaukiojančiose salelėse. Kartais peri senuose varnų lizduose, pelėdų inkiluose, pastatuose, net ant stogų. Kiaušinius patelė deda į duobutę. Vėliau nuo pilvo ir krūtinės ji pripeša pūkų ir prieš skrisdama maitintis jais pridengia dėtį. Dėti pradeda anksti, kartais net kovo mėn. Dėtis būna 10–12 kiaušinių. Vidutiniškai po 24 d. išsiritę jaunikliai greitai palieka lizdą ir seka paskui motiną. Po 8 sav. jie jau skrenda. Maži ančiukai labai vikrūs, gerai nardo ir taip apsisaugo nuo priešų.

    Didžiosios anties priešai – vištvanagis ir sakalas keleivis. Perinčias pateles gali sudraskyti lapės, mangutai, katės, audinės. Dėtis dažnai sunaikina varniniai paukščiai, ypač krankliai ir pilkosios varnos.

    Didžioji antis – bene vienintelė rūšis, kuriai skirta tiek daug globos ir apsaugos priemonių. Daugelį dešimtmečių Lietuvoje buvo daromos dirbtinės lizdavietės (pinamos iš karklų ir nendrių), žiemą antys lesinamos. Kaip jokia kita rūšis, jos buvo veisiamos fermose ir išleidžiamos į laisvę. Kai kuriais metais į laisvę būdavo išleidžiama po 20–30 tūkst. taip išaugintų ančių. Atlikus jų prisitaikymo prie aplinkos tyrimus nustatyta, kad nelaisvėje išperintos ir užaugintos antys žiemoti išskrisdavo net į Vokietiją, Olandiją ir Prancūziją. Europoje gausu didžiųjų ančių, turinčių spalvinius plunksnų pakitimus, tačiau Lietuvoje tokių pasitaiko retai. Jos laikomos nevisavertėmis ir medžiojamos.

    LAUKYS

    Šis perintis, migruojantis, kartais žiemojantis paukštis medžiojamas. Jis šiek tiek mažesnis, trumpesnis ir sunkesnis už didžiąją antį. Neblizgios juodos, tik papilvėje šiek tiek blyškesnės plunksnos dengia visą paukščio kūną. Jos visai nepraleidžia vandens, todėl nardantis laukys visada išlieka sausas. Paukščiui išnirus iš vandens, nuo jo plunksnų vanduo nurieda lyg nuo riebaluoto paviršiaus. Laukio kaktoje, virš snapo yra pailga balta neaiškios paskirties odos plokštelė, nors nedidelė, bet matoma iš toli. Ypač ryškiai ji regima vakaro saulėje – tada atrodo, kad paukščio galvoje yra kur kas daugiau baltos spalvos. Su tuo, matyt, susijęs ir šio paukščio vardas. Lietuvoje lauku vadindavo gyvulį balta galva.

    Laukio snapas baltas, kumptelėjęs, panašus į gervės. Ypatingos šio paukščio kojos – ilgos, ilgapirštės. Nors laukys – vandens paukštis, daug nardantis ir plaukiojantis, tačiau jo pirštai nesujungti plėvėmis. Ant kiekvieno piršto yra nedidelės pusapvalės plaukiojamosios skiautės, kurios atstoja plėves. Beje, ne mažiau įspūdingi ir šio paukščio nagai – ilgi ir aštrūs kaip skustuvai. Sugautas paukštis jais gali suplėšyti drabužius ar sužeisti žmogų. Perintis laukys nagais atsigina nuo varnų ir net nendrinių lingių.

    Šis paukštis paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Pietuose sutinkamas iki Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikos, Mažosios Azijos. Į šiaurę paplitęs iki Botnijos įlankos, Obės ir Jenisejaus vidurupio. Lietuvoje gana dažnas, peri daugelyje ežerų, ypač žuvininkystės ūkio tvenkiniuose. Dar neseniai Žuvinte susirinkdavo tūkstantiniai laukių pulkai, kurie iš tolo atrodydavo lyg tamsi dėmė ežero paviršiuje. Dabar mažesni jų būriai stebimi Nemuno deltoje, Dusios, Metelių, Drūkšių ežeruose. Dalis laukių žiemoja atviruose vandenyse. Lietuvos laukiai žiemoti skrenda prie Viduržemio jūros ir į Šiaurės Afriką. Daug jų žiemoja Šveicarijoje, Bodeno ežere. Laukiai medžiojami retai, kasmet jų sumedžiojama ne daugiau kaip keletas šimtų. Ribotos laukių populiacijos kaltininkai – dėtis sunaikinantys plėšrūnai, ypač varniniai paukščiai ir lingės, bei medžioklė laukių žiemovietėse.

    Pavasarį laukiai sugrįžta anksti, kai ežerus dar daug kur dengia ledas ir vanduo ribuliuoja tik pakraščiuose bei užlietose pievose. Iš pradžių jie gyvena draugiškai, tačiau tai trunka neilgai. Kai tik atsilaisvina visas ežeras, laukiai pasklinda po jį ir ima ginti savo teritorijas. Tada dieną naktį girdisi jų teksėjimas, piksėjimas bei skambus, lyg užgauto sidabrinio plaktukėlio cinksėjimas. Paukščiai žavi savo vestuvinių ritualų pozomis: poros sukiša snapus, ištempia kaklus, sukasi vietoje, purtosi, vaikosi vienas kitą. Iš savo teritorijos jie ypač aktyviai veja svetimus paukščius. Plakdamas sparnais ir taškydamas kojomis vandenį, patinas neria paskui įsibrovėlį, ir šis kaipmat lekia šalin. Triukšmas, vandens purslai ir neįprasti balsai suteikia laukių vestuvėms savitos raiškos.

    Palankų pavasarį laukiai perėti pradeda kovo gale ar balandžio pradžioje. Tuo metu ežeruose nebūna jokios žalumos, tad iš nendrių, meldų ir švendrų susuktas lizdas su jame tupinčiu paukščiu matomas iš tolo. Tai žinodamas laukys jį suka augalijos sąžalynuose. Pilna dėtis – 6–10 kiaušinių. Jie molio spalvos, su smulkiais tamsiais taškeliais ir dėmelėmis. Per tris savaites, kol laukiai peri, kiaušiniai išsitepa. Pasikeičia ir lizdo vidus. Kadangi jis išklotas plokščiais švendrų lapais, šie beregint sutrupa. Pagal tai galima atpažinti, kaip seniai paukščiai peri. Išsiritę laukiukai be galo gražūs: kūną dengia juodi pūkai, o rausvas galvas – gelsvi. Lizde pabuvę porą dienų, jie kartu su tėvais išplaukia ieškoti maisto. Lizdas lieka tuščias, tačiau šeima retkarčiais į jį sugrįžta pailsėti. Jaunikliai auga labai lėtai – prireikia 2,5 mėn., kol jie apsiplunksnuoja ir gali skristi. Laukiai minta tik augalais, todėl gali įsikurti bet kokiuose vandens telkiniuose. Dažnai pamatysi juos perinčius miestų tvenkinėliuose, menkose balutėse ar bebrų patvankose. Rudeniop laukiai pamiršta pavasarį buvusias nesantaikas ir pradeda burtis į pulkus.

    Apsaugoti galima tik laukių perimvietes bei dėtis, kurių nemažą dalį sunaikina nendrinės lingės, varniniai paukščiai bei audinės. Taikyti kitokias apsaugos priemones nėra kaip.

    KURAPKA

    Kurapka –sėslus, tik išimtinais atvejais perskrendantis, medžiojamas paukštis. Už naminį balandį šiek tiek didesnis, kresnas, dažniausiai susigūžęs. Spalvos pritaikytos prie aplinkos. Patino skruostai, kakta ir pagerklys molio spalvos, kaklas ir pagurklis pelenų spalvos, su skersiniais dryželiais. Nugara pilka, su skersiniais dryželiais. Kiekviena pečių ir sparnų plunksna su išilginiu balzganu dryžiu. Patelių plunksnų dryžiai skersiniai. Abiejų lyčių paukščiai turi šviesias, balsvas krūtines, tačiau patino krūtinėje iš tolo matyti pasagos formos didelė tamsi ruda dėmė. Paprastai patelei ji nebūdinga, bet kartais pasitaiko anomalijų – nors ir nevientisą, bet pasagos formos dėmę patelė turi. Visus metus kurapkos būna labai tylios, vienintelis garsas – savotiškas sparnų virbėjimas joms skrendant. Tik kovo–balandžio mėn., kai prasideda poravimasis, vakarais ir naktimis girdimas čaižus „čir-rik“ arba „čil-rik“.

    Kurapkos paplitusios nuo Pirėnų iki Sajanų ir Altajaus. Šiaurėje gyvena iki vidurio Skandinavijos, Karelijos, pietuose – iki Mažosios Azijos, Portugalijos. Mėgsta atvirą kultūrinį kraštovaizdį.

    Lietuvoje kurapkos paplito kartu su žemės ūkio naudmenų, ypač varpinių kultūrų, atsiradimu. Šių paukščių paplitimas ir gausa priklauso nuo dirvožemio struktūros: jie mieliau įsikuria lengvose, smėlėtose dirvose ir sunkiai – molingose. Kai kuriose savo arealo vietose (ypač prieškalnėse) kurapkos migruoja įvairiais sezonais ir ieško žiemojimui palankių sąlygų. Perėjimui pirmenybę teikia plotams su medžiais ir krūmais – čia sukrautuose lizduose yra saugiausia. Monokultūrų laukuose kurapkos neranda reikiamų sąlygų, tai ypač ryšku nuėmus javus. Daugelio, pirmiausia prof. Tado Ivanausko, nuomone, palankiausi šiai paukščių rūšiai buvę ketvirtojo dešimtmečio metai, kai Lietuvoje klestėjo vienkiemiai, išryškėjo laukų mozaika, o juos skyrė ežios bei sumedėjusios augmenijos rėžiai.

    Kurapkų skaičius labai svyruoja. Ypač daug žalos joms padaro šaltos, gilios žiemos. Apskaičiuota, kad 1967 Lietuvoje buvo 143 tūkst. kurapkų, šiuo metu vargu ar viršija 20 tūkst. Kasmet sumedžiojama apie 200–300 kurapkų.

    Kurapkos susiporuoja (monogamas) vienam sezonui. Patinai pulkeliuose pradeda peštis, o susidariusios poros užsiima lizdines teritorijas. Vietą lizdui pasirenka įvairiose vietose, dažniausiai ežiose, pakrūmėse, griovių šlaituose, sodų apsauginėse juostose, parkuose, net javuose. Poros beveik 2 mėnesius būna savo teritorijoje. Dėti kiaušinius pradeda gegužės pradžioje, o kartais antroje jos pusėje. Deda kasdien, tačiau tai užtrunka, nes pilna dėtis – apie 20 kiaušinių. Peri patelė, patinas laikosi netoliese. Jaunikliai išsirita vienu metu, per keletą valandų. Vos apdžiūvę jie su motina palieka lizdą – taip garantuojamas saugumas. Kurapkiukai lesa įvairius bestuburius, bet iki 75 % kurapkų raciono sudaro augalinis maistas.

    Jaunikliams labai kenkia drėgnos, lietingos vasaros, nes jų plunksnos sušlampa ir paukščiukai sušąla, be to, jie negali „maudytis“ smėlyje ir išsivalyti plunksnų. Kurapkų pulkeliai kartu laikosi iki kito pavasario. Kartais gali susijungti dvi šeimos, nors paprastai kurapkos šiuo atžvilgiu nusiteikusios priešiškai.

    Gamtoje kurapkos kenčia nuo parazitų, ligų ir turi labai daug priešų. Perinčias pateles sudrasko lapės, katės, šeškai, mangutai. Dėtis naikina varniniai paukščiai, šeškai, mangutai, net ežiai ir žiurkės, jauniklius – daugelis plėšriųjų paukščių. Žiemojančios kurapkos nukenčia nuo vanagų ir net žiemojančių suopių.

    Kurapkų populiacijos mažėjimas pastaraisiais metais skatina diegti kuo daugiau apsaugos priemonių, juolab kad daugelis jų jau išbandytos. Žiemą būtina globoti pulkelius – lesinti, sudaryti sąlygas pasislėpti nuo plėšriųjų paukščių. Labai efektyvi priemonė – kurapkų sugaudymas žiemos pradžioje ir laikymas iki kovo mėnesio. Lietuvoje tokios priemonės buvo efektyvios, voljeruose žūdavo tik iki 3 % laikomų paukščių. Laisvėje likę pulkeliai sumažėja perpus, o kartais sunaikinami visiškai. Laukuose, prie sodybų ir visur, kur peri kurapkos, daugiausia žalos pridaro per gausūs plėšrūnai. Reguliuojant jų skaičių, galima ženkliai pagerinti kurapkų populiaciją.

    MEDŽIOJAMASIS FAZANAS

    Medžiojamasis fazanas – tai Lietuvoje niekada negyvenęs paukštis, medžioklės tikslais pradėtas veisti praėjusio amžiaus pradžioje. Šie bandymai buvo atliekami viena nuo kitos nutolusiose vietose, tad teigiamų rezultatų nedavė – laisvėn paleisti paukščiai pasklisdavo apylinkėse ir greitai išnykdavo. Antra vertus, Lietuvos sąlygos nepalankios fazanams, kilusiems iš šiltesnių kraštų.

    Fazanas – sėslus vištinių būrio paukštis, pasižymintis ryškiu lytiniu dimorfizmu. Patelės pilkai rudos su tamsiomis dėmėmis, kūno apačia šviesiai pilka, kartais su rusvu ar gelsvu atspalviu. Uodega pilkai ruda, smaila, su juosvomis skersinėmis dėmėmis. Patinai puošnūs – galva ir kaklas melsvai žalsvi, žvilgantys, kūno dengiamosios plunksnos daugiausia raudonai rudų atspalvių, nugaros ir pečių plunksnos oranžinės su tamsiomis juostelėmis. Uodega labai ilga, pleišto pavidalo, su tamsiomis skersinėmis dėmėmis. Skruostuose pliki raudoni odos plotai, nusėti karpelių. Pavasarį patinai puikuojasi ryškiais „auskarais“, pakaušyje – dviem „auselėmis“. Kadangi į Lietuvą patenkantys paukščiai yra negrynakraujai (daugelio porūšių kryžminimo rezultatas), tarp jų gali būti patinų su labai tamsiomis plunksnomis ar baltu žiedu ant kaklo.

    Dažniausiai fazanai laikomi ir perinami voljeruose, o rudenį išleidžiami į medžioklės plotus. Dalis šių paukščių gyvena gamtoje, tačiau retai kur išlieka ilgiau. Gamtoje fazanus greitai aptinka plėšrūnai ir tik maža jų dalis sulaukia pavasario. O šie paukščiai labai gražūs, ypač patinai, turintys ilgas uodegas ir puošnias žvilgančias galvas. Prieš 20 metų Lietuvoje kasmet būdavo užauginama 20–50 tūkst. fazanų, bet dabar gamtoje jų palikuonių nebėra. Tai byloja apie šiai rūšiai svetimas mūsų gamtos sąlygas.

    Medžioklės tikslais veisti fazanus nesunku – yra išbandytų ir pripažintų metodikų, sukurta specialių pašarų.

    Šaltinai: 1. Lietuva.Kompiuterinė enciklopedija.

    http://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lt/straipsniai/zeme/medziokle/lietuvoje_medziojami_pauksciai

    Nuorodos:http://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lt/straipsniai/zeme/medziokle/lietuvoje_medziojami_pauksciai